VĖLINĖS

Pagaminta su Canva

Naktis... Tyla... Žvaigždėmis nuklotas dangus... Aš ir vėl nemiegu. 

– Kodėl vis dar taip skauda? – paklausiu savęs kaip anąkart. 

Bet tąkart negulėjau įbedusi akių į lubas; pakilau, atvėriau spintos duris ir ištraukiau močiutės palikimą – nedidukę, mielą, gražiomis raudonomis aguonomis išpaišytą medinę skrynutę. Būtent tąkart į ją sudėjau prisiminimus apie tai, ko nebėra, kas išėjo, ko nebeliko, nes visa tai nešioti savyje buvo nepakeliama. 

– Pakaks! Švęskime gyvenimą! – ironiškai sumurmėjau, švelniai uždengiau dangtį ir, paslėpusi skrynutę giliai spintoje, išėjau ieškoti naujų svajonių, išėjau gyventi toliau, stumiama sąžinės balso: „Tu privalai.“

TAIP, aš privalėjau. TAIP, tai buvo sąžininga. TAIP, gyvenimas turėjo judėti į priekį. 

Ach, kaip stengiausi neatverti, netgi nepaliesti tos skrynutės, kuri, kaip koks magnetas, traukė ir šaukė: „Aš čia! Ateik! Paimk mane!“ Nors tiesą pasakius, būdavo dienų, kai net užmiršdavau, kad ji egzistuoja, tačiau kai tik prisimindavau – skaudėdavo dvigubai. Visa tai buvo tada... 

O dabar? Dabar naktis ėjo į rytą. Brėško. 

– Kelkis! Guli kaip vėlė tarp „šaltanosių“, – sumurmu sau po nosimi ir garsiai nusijuokiu iš kvailo palyginimo (matyt, noriu nuotaiką pasikelti). 

– Šiandien Vėlinės, – sumurmu kažkur į pagalvę. 

Šiurpuliukai perbėga širdimi... 

Šia proga pasitvarkau šukuoseną, ir atvėrusi spintos duris, ieškau, kuo apsirengti. „Gal juodai?“ – mintyse klausiu savęs. Nusipurtu nuo staiga apėmusio šalčio. 

– Ne, – garsiai paneigiu savo mintis ir ranką įkišu giliau, kur šviesesni drabužiai. 

Netikėtai ranka užkliūva už skrynutės. Giliai įkvėpiu... Negaliu nepaimti, kai ji taip įkyriai artima. Ištraukiu, padedu ant stalo, pirštų galiukais perbraukiu glotniu, lakuotu paviršiumi ir prisėdu ant lovos krašto. Žinau, kad atidengus, prisiminimai sukels magišką aukso dulksną, kuri pakilusi apsups mano galvą ir atgaivins prisiminimus apie begalinį švelnumą, aistrą, nuoširdžius pokalbius, prasmingus išvedžiojimus, rankų ir lūpų prisilietimus, o kas baisiausia – laimingos istorijos skausmingą pabaigą. 

Žinau, kad nebus lengva, bet, neatsilaikiusi pagundai, spragteliu skrynutės mygtuką ir atveriu. Staiga prieš akis iškyla ryški šviesa ir nesuskaičiuojami vaizdiniai. Kaip sename kino filme matau tą, kurio nebėra, kuris suprato mane geriau nei aš pati. Iš naujo sutinku ir įsimyliu, iš naujo išgyvenu laimingas akimirkas ir iš naujo netenku. Skausmas perveria širdį. Greitai užvožiu dangtį. Juk ne veltui sudėjau prisiminimus anąkart. Ne veltui… Skaudėjo – tada, skauda ir dabar. 

Pabruku skrynutę po pažastimi ir bėgu link skardžio. Noriu kristi žemyn, nes, jei nukrisiu, gal užmiršiu ir nebeskaudės. Bet žinau – jei krisiu, krisiu su visais prisiminimais. Gal kiek išbarstysiu, bet krisdama galvosiu, kaip kopsiu atgal ir vėl juos rinksiu. 

Todėl apsisuku ir nueinu. Tiksliau, nubėgu link miško – noriu pasiklysti. Kodėl? Nežinau... Gal todėl, kad pasiklydusi norėsiu surasti kelią, kur mažiau skaudės. 

„Reikia užkasti,“ – prabėga mintis. Susirandu gražų ąžuolą, primenantį tą, kurį praradau. Paskubomis užkasu skrynutę ir pabėgu. Širdyje juodas ilgesys, bet randu stiprybės ir neleidžiu sau sugrįžti. Tačiau miškas įkyriai nepaleidžia – blaškausi kaip kokia pavargėlė, nerasdama išėjimo. Staiga vėl pamatau tą patį ąžuolą, prie kurio užkasiau skrynutę. Atkasu. 

– Kad ją kur galas! – atsidūstu, ir iškart atsiveria kelias iš miško. 

– Nėra lengva pamiršti ir pabėgti nuo visko, – sumurmu. 

Tik palikus mišką, prieš akis atsiveria jūros platybės. Dabar jau žinau, ką darysiu. Nusišypsau, pribėgu prie kranto ir įbrendu į vandenį. Šaltas vanduo gelia, bado lyg ugnis, o vis naujai atplaukianti banga dilgina basas kojas. Geliantis šaltis šiek tiek numalšina širdies skausmą. Vėjas plevena plaukus, o aš mėgaujuosi ramiu bangų ošimu. 

Nežinau, kiek laiko taip stoviu. Gal ilgokai, nes saulė pradeda ridentis į jūrą. Pažvelgiu į skrynutę, atveriu… Ištraukiu prisiminimus ir, užsimojusi, numetu juos tolyn, o kartu ir skrynutę, kurią pasiglemžia putojančios bangos. Atlošiu galvą, užmerkiu akis ir pajuntu palengvėjimą. Skausmas išnyksta, kūnas lengvai virpa, o galvoje gimsta vienintelis žodis: „Pagaliau!“ 

Tyla, ir tik jūros ošimas. 

Staiga pajuntu švelnų kutenimą. Atmerkiu akis ir pažvelgiu žemyn: prisiminimai, atplukdyti naujos bangos, kutena mano kojas ir žvelgia į mane maldaujančiomis akutėmis. Šypteliu, pakeliu juos ir priglaudžiu prie širdies. Jie maloniai įsispraudžia į šiltą jos kertelę, įsitaiso ir aprimsta. 

Pagaliau supratau, kad prisiminimų nebūtina laikyti skrynutėje, kristi su jais nuo skardžio, užkasti miške ar paskandinti jūros gelmėse, kad galėtum užsimiršti. Nebūtina atsisakyti to, kas buvo išbūta, išmylėta, išverkta ir išsopėta. Visa tai reikia laikyti širdyje. Tuomet prisiminimai sušyla, nustoja muistytis, nebeskaudina – jie tiesiog tampa tavo dalimi. 

Uždegu žvakę... 

– Šiandien Vėlinės, – nusišypsau atvaizdui ant paminklo, – tu visada liksi mano širdyje.

Deivina Orchidė

! Norėdami komentuoti, turite prisijungti prie portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).